Geras klausimas, kaip turėtų pasireikšti buvimas. mes doer'iai kitaip kaip per kažkokias manifestacijas ir darymus nieko nesuprantam. Tas tavo pacituotas sakinys buvo nedidelė užuomina į non-dualism, į budizmą ar į metafiziką... Žodžiu, į viską, kas aš menkai teišmanau, bet tikiuosi dar ką suprasiąs.
Apie rezidentūrą visada mielai. Skirtumus vardinti, pripažinsiu, pritingiu, nes nieko originalaus, matyt, nepasakysiu, o ir LT rezidentu nebuvau. Apie darbą neuruose ir psichuose vaizdą susidaryti turėtų būti galima iš mano įrašų, pamenu, kažkur net tikslią darbo dienos eigą valandomis surašęs buvau. Apie algą tai jau visai viską juodu ant balto ketvirtinėse apžvalgose esu surašęs.
Ar tikrai vok. kalba sunki? Nieko naujo čia nepasakysi. Daugeliui žinoma, kad sunkesnė už anglų ir lengvesnė už lietuvių - tai tiek. Pats mokausi vis dar kasdien. Per Duolingo ir su tam tikru awareness gaudant naujus žodžius knygose, YT etc.
Kalbos mokytis motyvavo labiausiai tai, kad universitete nekreipiau dėmesio į kažkokius ten pažymius ar šūdstraipsnių rašymus, kažkokių ten praktikų darymus vien dėl papildomų balų, nesistengiau būti pastebimas, aktyvistas ir pan. Dėl to maniau, kad neįstosiu niekur (beje, čia didžiausias skirtumas tarp rezidentūrų DE ir LT, nes DE ne stoji, o ieškai darbo, DE rezidentūrų vietų/kvotų per se nėra). Tais laikais (2019) visgi į norimą šeimos medicinos rezidentūrą būčiau įstojęs.
Dar motyvavo tai, kad 2018m. buvau Famulatur, o 2019m. PJ.
Beje, šiuo metu nebūčiau nei medikų emigracijos propaguotojas, nei priešininkas. Čia yra case by case scenario.
šiuo metu nebūtum medikų emigracijos propaguotojas net tiems, kurie neįstoja į (bet kokią) nemokamą rezidentūrą Lietuvoje, o kitais metais irgi nelabai mato šansų įstoti ar juo labiau - nemokamai patekti į savo SVAJONIŲ Rezidentūrą?..
Taigi va, ryškinant case'o detales galima imti svarstyti. Neįstojimas į nemokamą dar ne absoliutus argumentas už emigraciją, bet stiprokas.
Reikia kaip minimum imti lapą ir rašytis pliusus minusus. Klausti savęs iš ,,smegenų" (racionalios) ir iš ,,širdies" (emocinės) pusės. Dar man svarbus buvęs klausimas - ką palieku Lietuvoje emigravęs?
Oho, per kelias dienas jau 2 tekstai apie Būtį!
"ten dar kažką darė, darė, darė, bet tikrai nebuvo (doing, bet ne being)."
Įdomu, kaip būtų turėjęs pasireikšti buvimas?
Juk kiekvienam savas kelias -
Vieni darbo keliu, kiti - šeimos ar atsiskyrėlystės keliu,
negalios apkaustuose ar galios centre...
Kyla ir leidžiasi, po to vėl kyla ar leidžiasi.
(nes Viešpaties keliai nežinomi,
dt. Wege Gottes sind unergründlich :)
...kaip patekti į Dangų / nušvisti / tobulėti.
Tai tik kelias. Tai tik/ėjimas.
Ar galėtum daugiau parašyti apie skirtumus nuo Lietuvos,
t.y. kas geriau/kitaip Vokietijoje SISTEMOJE?
Nes lietuviškos algos vejas vokiškas,
tik Lietuvoje rezidentūros vietų vis tiek nepakanka visiems tapti Facharzt kad ir bet kokioje srityje.
Lietuviai vis tiek dairysis į DE.
Tavo įrašus skaito/skaitys dešimtys Tavo pėdomis eisiančių būsimų kolegų.
O daug kas dar nedrįsta mokytis tos vokiečių kalbos -
ar tikrai ji sunki? Ką atradai džiugaus mokymosi laikotarpiu?
Kas Tave labiausiai motyvavo mokytis kalbos?
Geras klausimas, kaip turėtų pasireikšti buvimas. mes doer'iai kitaip kaip per kažkokias manifestacijas ir darymus nieko nesuprantam. Tas tavo pacituotas sakinys buvo nedidelė užuomina į non-dualism, į budizmą ar į metafiziką... Žodžiu, į viską, kas aš menkai teišmanau, bet tikiuosi dar ką suprasiąs.
Apie rezidentūrą visada mielai. Skirtumus vardinti, pripažinsiu, pritingiu, nes nieko originalaus, matyt, nepasakysiu, o ir LT rezidentu nebuvau. Apie darbą neuruose ir psichuose vaizdą susidaryti turėtų būti galima iš mano įrašų, pamenu, kažkur net tikslią darbo dienos eigą valandomis surašęs buvau. Apie algą tai jau visai viską juodu ant balto ketvirtinėse apžvalgose esu surašęs.
Ar tikrai vok. kalba sunki? Nieko naujo čia nepasakysi. Daugeliui žinoma, kad sunkesnė už anglų ir lengvesnė už lietuvių - tai tiek. Pats mokausi vis dar kasdien. Per Duolingo ir su tam tikru awareness gaudant naujus žodžius knygose, YT etc.
Kalbos mokytis motyvavo labiausiai tai, kad universitete nekreipiau dėmesio į kažkokius ten pažymius ar šūdstraipsnių rašymus, kažkokių ten praktikų darymus vien dėl papildomų balų, nesistengiau būti pastebimas, aktyvistas ir pan. Dėl to maniau, kad neįstosiu niekur (beje, čia didžiausias skirtumas tarp rezidentūrų DE ir LT, nes DE ne stoji, o ieškai darbo, DE rezidentūrų vietų/kvotų per se nėra). Tais laikais (2019) visgi į norimą šeimos medicinos rezidentūrą būčiau įstojęs.
Dar motyvavo tai, kad 2018m. buvau Famulatur, o 2019m. PJ.
Beje, šiuo metu nebūčiau nei medikų emigracijos propaguotojas, nei priešininkas. Čia yra case by case scenario.
šiuo metu nebūtum medikų emigracijos propaguotojas net tiems, kurie neįstoja į (bet kokią) nemokamą rezidentūrą Lietuvoje, o kitais metais irgi nelabai mato šansų įstoti ar juo labiau - nemokamai patekti į savo SVAJONIŲ Rezidentūrą?..
Taigi va, ryškinant case'o detales galima imti svarstyti. Neįstojimas į nemokamą dar ne absoliutus argumentas už emigraciją, bet stiprokas.
Reikia kaip minimum imti lapą ir rašytis pliusus minusus. Klausti savęs iš ,,smegenų" (racionalios) ir iš ,,širdies" (emocinės) pusės. Dar man svarbus buvęs klausimas - ką palieku Lietuvoje emigravęs?