Keli pirmi gyd. rezidento įspūdžiai DE ir pirma alga
Trumpas žvilgsnis į akompetenciją karjeros pradžioje ir pirmą algą.
Pagaliau pradėjau gydytojauti Vokietijoje. Dirbu neurologijos skyriuje, bet neurologu vadintis nedrįstu. Nekompetencija liejasi per kraštus. Bulgakovas ,,Jaunojo gydytojo užrašuose", Veresajevas ,,Gydytojo užrašuose" buvo viskuo perdėm teisūs. Sunku aprašyti jausmą, kuomet esi trečioje dešimtyje, ką tik baigei universitetą ir vokiečių kalbos kursus, o iš tavęs tikimasi, kad jau gali pasakoti kaip gerbiamiems vokiečiams gyventi ir gydytis.
Pateikiu porą situacijų, kad būtų galima įsivaizduoti, ką turiu omeny.
Herr Trömner'iui (36m.) patvirtinome išsėtinės sklerozės diagnozę. Po savaitės skambina jis man (iš kur jis turį mano darbo numerį?) ir pasakoja kaip galvelę skauda, kad pastebėjo potencijos sutrikimus, šlapimo ir kartais išmatų nelaikymą. Jaučiu kaip jis laukia mano patarimų/rekomendacijų/nurodymų. O išsėtinė sklerozė liga gana specifiška, pasireiškianti labai įvairiai ir progresuojanti skirtingai sparčiai. Apie erekcijos problemų gydymą žinau beveik nieko, na, tiek, kiek ir kiekvienas girdėjęs viagros pavadinimą. Kol skaitote ir suvokiate šį sakinį ponas Trömner'is vis dar laukia mano atsakymo, kurio aš vis dar neturiu. Beje, beje tai rašau su šypsena. Visados taip, kuomet situacija jau pasibaigusi ir pamoka išmokta arba ne. Ogi pačioje situacijoje juokinga nebūna. Myki kažką savo sklandžia vokiška šnekta ir žingsniuoji pirmyn atgal. Jaučiu, kad pacientas nejaučia mano palaikančios rankos ant peties, nes tokios reikia man pačiam, ne mažiau nei jam.
Su p. Trömner'iu teko dar po savaitėlės šnektelt, sakė, kad galvos skausmas praėjo. Kitkas, ko gero, ne.
Herr Gresser'iui (33m.) reikia atlikti diagnostinę juosmeninę punkciją.
Pats mačiau kaip tai daroma keletąkart, bandžiau dukart ir nesėkmingai, bet bandžiau nevienas, tad vyresnis kolega galėjo tuoj pat perimti vairą. Šįkart visi užsiėmę, tad kolega prie manęs stovėt negali, ateis tik jei man nepavyks. Pasiimu porą slaugių, pacientą ir bandome. Įleidžiu nuskausminamųjų, kurių įleidimas vargu ar mažiau skausmingas už pačią punkciją, dezinfekuoju nugarą, apsimaunu sterilias pirštines, kažkur kažką priliečiu, sterilumas pažeistas maunuosi pirštines iš naujo. Dabar rankos jau drėgnos, movimasis užtrunka nejaukią minutę. Ima skambėti telefonas. Velniop. Vėl čiupinėju nugarą, bandau rasti dūrimui palankų tarpslankstelinį tarpą (tai užtikrintai turėjo būti padaryta dar prieš dezinfekuojant). Imu adatą duriu, nelenda taip kaip norėtųsi, sukioju, improvizuoju, lenda. Labai gerai lenda, kad tik per giliai nenugrūsčiau. Pajuntu, kad pradūriau kažkokį barjerą, gerai, skaičiau, kad turi būt toks jausmas pradūrus geltonuosius raiščius. Ištraukiu adatą lauk, nugaroje lieka tik vamzdelis, ima tekėti skaidrus skystis. Pergalė! Akla pergalė. Būna ir jų.
Kaip žadėjau anksčiau, dalinuosi pirmuoju algalapiu. Tiek uždirba pirmametis vienišas rezidentas, neturįs vaikų ir nemokąs bažnyčios mokesčio (čia kažkas aplink 50€/mėn). Vedę, su vaikais priklauso kitai mokestinei klasei, uždirba, įtariu, apie 400€ netto daugiau. Beje čia alga, jei neklystu, be budėjimų (nes lapkritį jų turėjau du, bet kolegų teigimu už budėjimus gauni sekantį mėnesį). Tad šis algalapis, ko gero, mažiausias. Ateinančiais taip pat pasidalinsiu.
Šiam kartui tokios tokelės.