Apie savęs sabotavimą
Kelios įžvalgos apie blog'erius rašančius apie savo psichines problemas ir trupinėlis apie mažiau > daugiau.
Pastebėjau esant blog’ų apie kokią nors psichinę ligą, kurio autorius yra žmogus pats sergantis šia liga. Pavyzdžiui bipoliniu sutrikimu, depresija ar pan. dažnesnėmis psichinėmis ligomis sergantis rašo apie savo patirtis. Žiū, po kiek laiko atsiranda ir podcast’as, o dar po kiek laiko, žiū ir mokama versija. Esama netgi blog’ų, kurie skirti tarkime būtent tokios ir tokios rasės, lyties ar seksualinės orientacijos žmonėms. Kiek pasigilinus susidaro įspūdis, kad dažnesnių psichinių susirgimų, pvz. depresijos, blog’ų egzistuoja ištisa rinka. Čia labiau turiu omeny anglakalbę interneto dalį.
Įsivaizduokite, egzistuoja netgi tam tikra neakivaizdi konkurencija dėl mūsų dėmesio. Tie blog’ai, rodos, šaukia: ,,skaitykite mano ADHD blog’ą, nes jis geresnis/įdomesnis, čia pas mane daugiau to ar ano, aš kalbinau žymų žmogų, arba dar geriau, aš kalbinau niekam nežinomą žmogų, štai koks aš altruistiškas!’’.
Ar neegzistuoja čia tam tikras konfliktas tarp blog’o autoriaus ir jo valios pasveikti? Manau, kad toks derinys -aš sergu depresija- PLIUS -aš rašau apie depresiją- užkuria nesąmoningą mechanizmą neleisti sau pasveikti. Kitu atveju, tai yra pasveikus, blog’o kūrimo energija turėtų sunykti. Žinoma, pasveikimo galimybės neatmetu, o gi ir tą energiją galima pakeisti, pasveikus būtų galima postringauti, kad ,,štai aš įveikiau depresiją, tad skaitykite mano blog’ą apie depresiją.’’
Šituo cinišku note’u noriu atkreipti dėmesį, kad tokio tipo blog'uose/tokio tipo saviraiškoje nujaučiu kažkiek self-sabotage, t.y. save sabotuojančio elgesio, bruožų. Saviraiška, žodžiu, turi du galus. Šioji gali mus ir ,,apsaugoti’’ nuo augimo/sveikimo, ypač, jei po post’ais apie mano sutrikimą sulaukiama teigiamų komentarų. Ta prasme teigiamas atgalinis ryšys galimai skatina autorių toliau likti depresijoje. Galimas mechanizmas: sergu - gaunu dėmesio ir atjautos - sirgti verta. Čia galima trumpai užsiminti apie vieną iš ne per dažniausiai linksniuojamų Visatos dėsnių - kritika yra akstinas augti, o kančia yra brangakmenis. Pridedu tą patvirtinančią vienos išmintingos C.G. Jung’o mokinės citatą.
Dar vienas pavyzdys šovęs į galvą - vienas lietuvių tautos patriarchas rašo, kaip tvarkosi su perdegimu. Dar prieš skaitant kilo įtarimas, kad jau pats rašymas kone neabejotinai prisideda prie burn out’o, nes tai viena iš tūkstančio patriarcho veiklų. Toks tat oksimoronas: dirbu, rašau, perdegiau, dorojuosi su tuo - reikia tai aprašyti. Čia vėlgi galimai slepiasi ydingas pats save amplifikuojantis mechanizmas - turiu reguliariai kurti skaitytojams turinį, tad pakankamai apimčiai sukurti privalau aprašyti ir TAI, apie ką rašyti šiaip jau nereikia, nes tas rašymas bent dalinai sukelia tąjį TAI, t.y. perdegimą. Čia matau vietos racionalizacijai - betgi rašymas mane atpalaiduoja, bla, bla, velniop tokią racionalizaciją. Čia jau gaunasi kažkoks self-deception, kuris pateisina self-sabotage.
Taigi skaitau, kaip rašytojas tvarkosi, o gal nesitvarko su perdegimu ir čia susidaro įspūdis, kad perdegimą rašytojas bando tik pagilinti, kitaip tariant imtasi tiek priemonių, kad vien jų kiekis skamba burn-out inducing - rašytojas ima treniruotis su asm. treneriais, skaičiuoja išgertų stiklinių skaičių, stato sau tam tikrus, ginti turėsiančius, rėmus, kaip pvz., jokių ekranų valanda iki miego, papildus dar vartoja, na, ir kontrastinis dušas, kaip gi be jo.
Mūsų šiandieninėje kultūroje visko kažkaip per DAUG. Darau tą, tą ir aną, pastebiu, kad per daug, tad imuosi priemonių kovoti su tuo ,,per daug’’ ir imuosi jų DAUGįskaita. Ar kelias iš perDAUGimo nėra priemonių nesiėmimas ir braukimas dalykų velniop? Sakymas ne? Tapimas aplinkai ir aplinkiniams, kiek nepasiekiamu? Ne, ne, juk turiu dar DAUG ką padaryti, o jei nepadarysiu tai pakliūsiu į tuštumą. Bijau tuštumos. Kas bijo tuštumos? Ego bijo tuštumos. Ego nori daryti. Daryti, daryti, machen, machen, do, do… O reikia tik būti, būti, sein, sein, be, be.