Apie savęs lyginimą su kitais
O gal vertinga kartais pasilyginti?
Standartinė mantra skamba taip: nelygink savęs su kitais, lygink save su savimi vakar.
Manau, skamba gerai, dažniausiai šis principas yra teisingas, nors praktiškai, pripažinkite, sunkiai įgyvendinamas. Nežinau, kodėl esam nuolat linkę lygint save su kitais. Padėkit suprasti!
Noriu pasidalinti įžvalga, kurią manau esant minėtos taisyklės išimtimi.
Nematau, kodėl negalima lyginti savęs su tam tikromis žmonių grupėmis. Šias grupes sudaro žmonės, kurie vienaip ar kitaip turi panašų gyvenimą/galimybes į jūsų. Geras pavyzdys -bendramokslis, bendrakursis, bendraamžis bendradarbis užimąs tokias pat pareigas. Visgi ir išimtys turi išimtis, t.y. negali lyginti savęs su E. Musk'u, net jei jis tavo kambariokas ir bendramokslis.
Savęs lyginimas protingomis aplinkybėmis (nelyginau saves su Elonu), drįstu teigti, man padėjo per daug neatsilikti nuo iniciatyvesnių, energingesnių kolegų.
Galbūt įpusėjus ketvirtą dešimtį lygintis tampa neprotinga/nelogiška, galimai kiekvieno kelias tampa per daug unikalus. Sakau taip, nes iki 23-25m. vidutiniam lietuvaičiui galima taikyti bendrą trafaretą (išties matau du trafaretus - vienas tai jaunuolio emigranto, o antrasis - aukštojo mokslo siekiančio) ir ganėtinai tiksliai pataikyti. Po~25m. lygintis tinkama yra jau tik su kolegomis, su kuriais žengei kartu. Kaip taisyklė tai būtų minėti studijų kolegos ar bendraamžiai bendradarbiai. Po 30m. (čia jau man terra incognita) racionalu, ko gero, lygintis būtų su tais, kurie panašiu metu sukūrė šeimas, turėjo panašias galimybes etc.
Vienu sakiniu: Mano nuomone, žinant kaip tai daryti, savęs lyginimas nėra žalingas, gal net atvirkščiai.
O dalinuosi šiomis mintimis todėl, nes kiek pabodo visur regėti/girdėti tą pati nesilygink su kitais, lygink save su savimi vakar. Nepabūkim kartais tinkamoms aplinkybėms esant to padaryti ir taip pastūmėti save į priekį.
Aukštyn šìrdis!