2025 m. II ketv. investicijų ir dar šio to apžvalga

Gal paskutinė, o gal ir ne

Buvau du mėnesius bedarbiu. Pradėjau naują darbą psichosomatinėje reabilitacijoje, persikrausčiau, dar neišlaikiau motociklo egzamino, buvau kruize ir tokiam „spiritual retreat’e“, kur buvo vartojama kažkokia stepinė Sirijos šaknis ar kaip ten. Jos sudėtyje – harmalinas, MAO‑inhibitorius, turintis kažkiek halucinogeninių / psichedelinių ypatybių. Nepatiko.

Dargi parašiau du tekstus – vieną piktą ir labai nereikalingą (jaučiu širdyje nemažai pagiežos ir pykčio; Bukowskis, beje, rašė, kad kiekvienas pagiežos turime tiek, kad ištisoms armijoms pakaktų – akivaizdi tiesa; abejojantiems ar manantiems kitaip – ginčytis su Jungu ir jo mintimis apie šešėlį), o kitas tekstas, manau, pavyko geriau. Pasidalinčiau nuoroda, bet laikausi pozicijos, kad jei skaityti – tai tikrai ne šį tekstą, o kažką, kas atlaikė laiko išbandymus. Nyčę ar Mikę Pūkuotuką (su Mike Pūkuotuku nejuokauju – ypač siūlau skaityti originalo kalba, t.y. angliškai).

Taigi, ką dar nuostabaus nuveikiau? Kaip niekada dažnai ėjau į parką su dvigubai–trigubai jaunesniais vaikinais pažaisti futbolo, mėčiau į krepšį (krepšinio Vokietijoje su nepažįstamais tai nepažaisi – futbolo aikštyne veiksmas vyksta nuolat, o krepšys visada laisvas, nebent retkarčiais kas sumano pamėtyti futbolo kamuoliu arba užsuka kas iš Balkanų). Kūnas kartais trumpam užsimena, kad gal reikėtų mažinti intensyvumą, gal nereiktų tiek ilgai, gal nekartoti to paties kitą dieną. Girdžiu ir kol kas leidžiu sau neklausyti.

Supratau, kad geriausia / naudingiausia ir pasauliui mažiausiai kenksminga būtų… nerašyti. Nerašyti kokiems 99 % iš tų, kurie rašo ir po to spaudžia „post“. Taip pat supratau, kad reikia neskaityti. Neskaityti tų pačių 99 % rašančių… Ar perdedu? Vargu.

Taigi, kviečiu skaitytoją nebeskaityti blogų, kur žmonės dalinasi savo portfeliais, finansais, ekonominėmis įžvalgomis. Visų pirma – tai neskaityti mūsų pirmojo lietuviško FIRE’isto P. Panavo. Jau kelis metus esu užsiprenumeravęs ir nematau reikalo dovanoti minutę per mėnesį tam turiniui, kuris skirtas tik pačiam autoriui (o štai M. Aurelijaus „Sau pačiam“ buvo skirta jam pačiam, bet šiam veikalui, veikiau – veikalėliui, dėmesio skirti vertėtų). Iš visų lietuviškų investavimo blogerių skaityti verta, manau, tik Buliaus anatomiją. Visi VWCE and chill skleidėjai (tokie kaip ir aš) neteikia jokios vertės, visi rašo vieną ir tą patį. Svarbiausia neskaityti ir neklausyti tų, kas turi interesų konfliktų.

Toliau – kviečiu neskaityti ir nežiūrėti (ir skatinu save taip pat) visų besidalijančių kiek kur ką apkeliavo, nuveikė, ką valgė, kur miegojo ir bla bla. Patikrinau Samošką, Aurimus visus ten „Pravalturus“ (šito pažiūrėjau gal tik keliolika minučių, nes autoriaus mentalitetas sukėlė man ūmią anafilaksiją). Vertės žiūrovo gyvenimui ten nėra. Kyla kažkoks panašus į pavydą jausmas, vyksta indoktrinavimasis ar kondicionavimasis, kad „va, reikia keliauti“, „reikia daryti“, „reikia veikti“. Ne, nereikia. Gamtoje nėra „reikia“. Gamtoje nėra „privalu“. Ne darymo mums trūksta, o būti. Šitas nuolatinis ,,darymas’’, angl. hustle yra atsakingas už burn-out'us, už lėkimą etc. Iš čia kyla šioks toks counterculture su savo mindfulness, su kažkokiais ten būgnų mušimais, akupunktūrom ir homeopatijom bei biorezonansais ir dietom ir pilatesais bei jogom beigi tai-či. Beje, neturiu nieko arba turiu vis mažiau prieš bet kokius alternatyvios medicinos metodus.

Po truputį peršasi supratimas, kad mažiau svarbu, kad kažkas pagal mokslą ,,veikia”, nei kad tai iš ties žmogui padeda. Štai reabilitacijos klinikoje, kur dirbu yra slaugių mokančių taikyti akupunktūrą esant sutrikusiam miegui. Pacientai džiaugiasi rezultatais. Voilà!

O štai Vakarų medicina mane žavi vis mažiau. Modernioje Vakarų medicinoje gydoma neigimu/blokavimu/šalinimu. Pavyzdžiai: žudyti bakterijas/virusus/grybelius, blokuoti receptorius, blokuoti transporterius, blokuoti fermentus, aktyvuoti receptorius, kad jie eigoje kažką vėlgi blokuotų/sustabdytų, nuslopinti/išjungti uždegimą steroidais, slopinti imunitetą gydant autoimunines ligas imunosupresantais, išpjauti kas nebetinka skalpeliu, išdeginti radioaktyvia spinduliuote, išdeginti lazeriu ar gama peiliu ar kaip ten… Slopinti smegenų aktyvumą gydant epilepsiją įv. receptorius blokuojančiais antiepileptikais. Sunaikinti netinkamus audinius/ląsteles chemoterapija, nuslopinti mintis antipsichotikais, pritemdyti sąmonę migdomaisiais, nuslopinti baimes anksiolitikais ir žinoma - pakelti nuotaiką ir sugražinti entuziazmą antidepresantais, kurie vėlgi blokuoja receptorius, blokuoja transporterius, blokuoja fermentus.

Kaip bebūtų, nesakau, kad reikia atsisakyti vakarietiškų metodų. Įtariu, kad vakarų ir rytų medicinos tai kaip dvi pusės, abi būtinos ir reikalingos beigi turinčios savo vietą. Naivu būtų manyti, kad išmanau mediciną, kuomet visiškai nestudijavau tradicinės kinų medicinos ar atvirkščiai, nestudijavus vakarietiškų metodų. Tadgi vėl tarsiu iš peties, bet nuoširdžiai - manau, kad absoliuti dauguma medikų turime tik velniškai paviršutinišką supratimą apie mediciną, apie ligą ir YPAČ apie sveikatą.

Skaitant, matyt, peršasi mintis, kad autorius – vertybių krizėje, kad pasiklydęs vertime ir kad nebežino kur kas. Toks įspūdis būtų klaidingas – aiškumo sąmonėje daugiau nei bet kada. Žinau, kad nieko nežinau, išskyrus tai, kad gyvename absurde ir sunkiai sergančioje visuomenėje.

Visgi paprasta ir lengva nėra. Kuo daugiau sužinau, tuo labiau matau, kad būti gydytoju yra menkai įmanoma. Panašu, kad lemta likti tik menku praktikantu, paprastu studentu visam likusiam gyvenimui. Įtariu, kad tai galioja daugeliui kitų profesijų. Kadangi žinios yra begalinės ir vis besiplečiančios kaip Visata, niekada nesukaupsi jų visų. Todėl kiekvienam, ko gero ir lemta likti praktikantu for life.

Audiotekoje klausau „Sofijos pasaulį“. Knyga, kiek suprantu – vaikams, toks ale įvadas į filosofiją. Labai nustebino savo išsamumu – rekomenduoju.

Pradėjau skaityti Kanto „Kritiką“ angliškai – nesiskaito, nemalonu, sunku. Po to nugirdau, kad Nyčė griežė ant jo ir kitų akademikų, kad rašo taip, kad tik kiti akademikai suprasti teįstengia. Pasijutau suprastas. Bandant suprasti Kantą jausmas buvo tarsi skaityčiau „Terms and Conditions“ ir bandyčiau neužmigti. Žodžiu – „neatsidarė“ man dar tas turinys. Skaitau Nyčės Zaratustrą, Yalom’ą, Josephą Campbellą. Akivaizdu, kad visos religijos bei mitai – apie vieną ir tą patį. Sąmonė yra viena.

Įsigijau Nyčės Beyond Good and Evil anglų ir vokiečių kalbomis, Bhagavad Gita, Karlo Jasperso General Psychopathology vokiškai (sako, kad tai psichiatrų Biblija). Žodžiu – knygas žymiai lengviau įsigyti, nei jas skaityti.

Dėl naujo darbo persikrausčiau, gyvenu be Wi‑Fi ir žiūriu, kas bus.

Pasaulyje visokie karai – kareliai vyksta: Indija–Pakistanas, Izraelis–Iranas, Rusija–Ukraina. Nelengva į tai nekreipti dėmesio, o visgi – reikėtų.

Abejoju sprendimu, kuriuo dalinausi praeitoje apžvalgoje – susidaryti kripto portfeliuką, kuris turėtų atspindėti visą kripto rinką. Iš visų kripto kažkiek suprantu ir panaudojimą matau tik Bitcoin’e. Jau kiek laiko praėjo, o kitų kripto panaudojimo pavyzdžių nematau. Apsiskaitęs sakys – „bet jų yra!“. Nematyti jų visgi. Štai ChatGPT pamatyti sunku nebuvo. O kas ir kur naudoja šiandien Cardano, Polkadot, Tether ar net tą patį Ethereum? Jo jo, DAO, jo jo, smart contracts... Na, duok Dieve.

Daugiau, kaip visad, beveik nieko naujo. Kone viskas į Invesco FTSE All‑World distributing ETF. Mažinu kripto investicijas nuo 75 iki 50 €/ mėn. – paprasčiausiai dėl gana ženkliai sumažėjusio atlyginimo.

Portfelio sudėtis ir performance
Ketvirčio darbo pajamos netto: 5 869,96 € (praeitą ketvirtį: 14. 611,37 €)
Investing rate: 63 % (praeitą ketvirtį buvo 30 %)
Investuota: 3 675 € (praeitą ketvirtį: 4 375 €)
Dividendai: apie 150 € (praeitą ketvirtį: 40 €)

Portfelis (be p2p, kas sudaro apie 10% portfelio):
https://www.finanzfluss.de/user/portfolios/qUuQUmoZFZ

Praeitoje apžvalgoje užsiminiau, kad žalinga dalintis portfelio dydžiu. Beje, visada šneku iš psichinės, dvasinės, filosofinės, metafizinės perspektyvos (po tokiais didingais žodžiais slepiuosi). Pridursiu, kad atlygiu dalintis, žiūrint iš aukščiau minėtų perspektyvų, taip pat nedera. Iš pragmatinės pusės, žinoma, pravartu žinoti ypač panašios profesijos žmonėms, kiek uždirba kolegos svetur, bet vėliau – visas tas žinojimas iššaukia lyginimąsį, kuris, kaip žinome, vagia džiaugsmą.

Nematau reikalo tęsti portfelio apžvalgų, kas 3 mėn., vis vien dauguma, ką rašau yra ne apie finansus. Tad sekanti tebūnie arba metų gale, arba niekada.