2024 m IV ketv. investicijų ir dar šio to apžvalga

Visos vertybių sistemos vartosi kūlversčiais, investavime korida.

Imu stipriai įtarti, kad stigmatizuoju psichinius ligonius (beje, Laurinaitis lyg patarė sakyti ,,sutrikusios psichikos žmonės”, tad stengsiuosi vadinti taip) pasakodamas absurdiškus ir neįprastus atvejus. Tuo pačiu imu suprasti ar bent tariuosi imąs suprasti, kad sutrikusios psichikos individai yra tik koncepcija/iliuzija/išmislas/sintetinė sąvoka, tad kol kas nepergyvenu, pats nesu sveikesnis už likimo brolius tik funkcionuoju ,,geriau”, esu ,,naudingesnis” ekonomikai/sistemai/valstybei/bla bla. Jei nepaisant mano vartymosi pacientus aš stigmatizuoju kyla nedidelis klausimas: Ar ne skaitytojas atsakingas už tai kaip jis interpretuoja tekstą? Ar rašytojas žino/numano kaip reaguos skaitytojas ir privalo atsakomybę už tekstą prisiimti? Mūsuose sakyčiau, įprasta ir priimta, kad atsakomybę neša teksto autorius. Todėl neretai, ypač tekstuose apie finansus, jų pradžiose rasime įvairius atskleidimus/disclaimer’ius/įspėjimus. Iš kitos pusės atrodo naivoka kaltinti hitlerius, stalinus ir mao dzedongus. Juos sekėme ir kitus žudėme mes, o tie, pripažinkime, puikūs oratoriai tarnavo kaip kurstytojai. Ar ne infantiliška susirasti atpirkimo ožius, kuriems galime suversti atsakomybę už genocidus?

Perskaičiau V. Frankl’io ,,Sielogydą’’, kurioje jis teigia, kad būtis visų pirmiausia yra sąmoninga būtis ir, visų įdomiausia, atsakinga būtis. Nesu tikras ar teisingai jo tekstus interpretuoju, bet linkstu atsakomybę už ligas priskirti pacientams ir nelaikyti jų aplinkybių aukomis, kuriomis jie, kaip bebūtų, dažnu atveju yra. Įv. tekstuose vis dažniau randu mintis kaip pvz., ,,Mes nesirenkame savo likimo, bet renkamės kaip į jį reaguojame” arba ,,Mes nesame atsakingi (arba nesame pilnai atsakingi) už tai, kas mums nutiko, bet esame visiškai atsakingi/kalti už savo kančią (arba už savo perdėtą emocinį atsaką/mintis).’’ Kolega porino, kad psichozę pasirenka pacientas, o ne atvirkščiai. Manyk, turime trupinėlį laisvos valios.
Pasidalinęs draugams brutalia mintimi ir įtarimais, kad kenčianti smurto auka yra atsakinga už savo kančią, susilaukiau priešpriešos ir visiškai tuo nesistebiu. Pats šią tiesą suvokiu tik intelektualiai, tarsi matematinį uždavinį. Visgi įsijausti į tai tikrai ir empatiškai, kitaip sakant, tai įsisamoninti afektiniame lygmenyje, o ne intelektualiniame, nėra paprasta. Mūsų ir teisinė sistema šio principo nėra integravusi. Kitu atveju nebūtų tokio dalyko, kaip neturtinės žalos atlyginimas. Nusižudžiusios gydytojos šeima gavo kažkiek tai pinigų už patirtas kančias, nes manome, kad nebūtų tos šeimos kančios, jei nebūtų buvę mobingo gydytojos darbe. Tai yra tiesa. Iš kitos pusės, ar mobingu užsiėmę gydytojos kolegos atsakingi už šeimos patirtas kančias? Kančia gi psichinis/sielos ar tai dvasinis dalykas. Niekas kitas to paliesti negali, tik aš patsai. Tik manyje kyla kančia ir taip pat kitam kančios tiesiogiai sukelti aš negaliu. Ar po mano veiksmų kitame kilus kančiai esu už tai atsakingas/turiu būti baudžiamas? Jei pripažinsime, kad už savo kančią žmogus atsakingas pats - suponuosime tiesiog fatališką atsakomybę. Kuris iš mūsų toks stiprus, ar netgi sakyčiau suaugęs/subrendęs, kad tai pripažintų? Drįstu kelti pamintijimą, kad jei tekstą skaitančiam šioje vietoje kyla kategoriškas nepritarimas - tamsta esate nesuaugęs ir vis dar vaikas. Kaip ir 99,9% mūsų visų.

Dar kažką svarsčiau, ar jausmas patikimas vedlys. Išsyk peršasi atsakymas ,,Ne”. Iš kitos pusės aš žmogus ir kas žmogiška man nesvetima. Kas žmogiška man artima ir nekreipti dėmesio į jausmus reikštų neigti save, nebūti autentišku.
Dar kažką svarsčiau apie vertybes. Daugelis jų tuščios ir nepagrįstos. Nyčė buvo filosofas su kūju ir kaži ar kuri vertybė atsilaikė prieš tą kūjį. Priskaitysiu gal dar. Perskaičiau jo ,,Antikristą”.
Beje, taip pat ir Sokratas aprašytas Platono dialoguose ale vaikščiojo po Atėnus ir klausinėjo ko netingįs, kas yra teisybė, kas yra teisingumas, kas yra tas ir anas ir tada išsakytą nuomonę apgriaudavo ir aptaršydavo. Sokratiškasis metodas…

Išbandžiau psilocibiną ir LSD. Tai buvo kertinės patirtys pakeitusios visą mano pasaulio suvokimą ir kažkiek ištraukusios mane iš rūko. Klausau Eckhart Tolle, Alan Watts, Shenzen Young ir Krishnamurti etc.

Skaitau Nyčės ,,Taip kalbėjo Zaratustra”. Nyčė, ko gero, netoli transcendencijos buvo. Rašo dalykus primenančius budizmą. Jo ,,Antžmogio” idėja visiškai transcendentinė. Visa visų filosofija apie vieną ir tą patį. Transcendencija, ego atpažinimas ir sunaikinimas, Antžmogis, Platono olos alegorija (Paaiškinimas YT) yra vienas ir tas pats.

Skaitau Gabor Mate ,,Vom Mythos des Normalen”. Pažiūrėjau dokumentinį ,,Wisdom of trauma”. Kviečiu pasižiūrėti, kai baigsit Squid game antrą sezoną.

Draugas parodė gerą paskaitų ciklą kažkokios filosofės Thelma Z. Lavine. Pavyzdys. Žiūriu, klausau, stebiuosi, pasimetu, gaudausi.

Sausį grįžtu į neurologiją, baigėsi mano rotacijos metai psichiatrijoje. Visgi į psichiatriją kone neabejoju dar grįšiąs. Dovanų gavau bilietus į Borusiją prieš Donecko Šachtar.

Investicijose nieko naujo. Didžioji dalis visko į pigų Invesco FTSE All World distributing, lašelis krypto. Investuoju grubiai imant apie 4 % kasmėnesinės investuojamos sumo į krypto, bet kaip apačioje matyti, krypto dalis portfelyje pučiasi kaip ant mielių, pastaruoju metu krypto sėkmingiausia investicija. Toks nei šis, nei tas. Apie auksą pagalvojus spjaudausi, ogi pats BTC tas pats tik skaitmeninis.
Dargi turiu po 3% ETH ir SOL (į juos investuoju kas mėnesį atitinkamai 1,1% ir 0,7% nuo kasmėnesinės investuojamos sumos), jas stake’inu ir visiškai nemoku naudoti… Ogi vienas iš investavimo priesakų sako investuoti tik į tokias priemones, kurias supranti :/

Gaunamus kol kas nedidelius dividendus iškart persivedu į sąskaitą ir planuoju juos neįpareigojančiai išleisti, kas, kol kas, nepavyksta. Už juos pirkti daiktus atrodo apgailėtina/materialistiška. Stengiuosi palikti bent kiek didesnius arbatpinigius. Kas, beje, kaip ir kiekvienas kitas mūsų veiksmas, žingsnis ar intencija yra egoistiški.

Esu visiškai atsilikęs nuo šių dienų P2P vėjų, gal yra geresnių variantų nei mano turimi swaper, monefit ir bondora?.. Bondora siūlo iš ties palyginti nedidelius metinius 6,75%,. Mačiau gi, kad visokiuose via invest, estateguru, debitum galima 10% gauti su ale panašia rizika. Na, bet whatever, esu kiek atsikratęs įpročio optimizuoti kiekvieną eurą, investicijas irgi seku mažiau kompulsiškai.

Portfelio sudėtis be P2P, bet su cash dalimi čia. O kitu formatu su P2P, bet be cash nuotraukoje apačioje:

Ketvirčio darbo pajamos netto: 13.611,99 €. Praeitą ketvirtį:13.701,32 €.
Investing rate: 50,5%. Praeitą ketvirtį buvo 28 %.
Investuota: 6875€. Praeitą ketvirtį: 3900 €.

Atsižvelgiant į nominalią investicijų grąžą, pelningiausias visų laikų ketvirtis. Beje, uždarbis iš investicijų, ką tik perkopė trečdalį viso portfelio.

Nusprendžiau baigti registruoti investicijas Portfolio Performance programa, sutaupysiu tą valandą ar dvi, kurias praleisdavau, kas ketvirtį rankiniu būdu suvedinėdamas investicijas. Visgi dar nemačiau tokio įrankio, apart Portfolio Performance, kuriuo būtu galima sekti ir P2P investicijas. Kadangi jų nebesuvedinėsiu tai jų ir matyti diagramose nebebus. Grubiai imant šiuo metu P2P užima 8% portfelio. Sumuojant su Crypto itin rizikingomis laikomų investicijų dalis portfelyje užima grubiai 25%, kas teoriškai portfelį daro itin rizikingu. Rebalansuoti tingiu, nenoriu, 96% investuojamų eurų investuoju į ETF’us, į P2P jau senokai naujų pinigų nebededu, tad viliuosi, kad portfelis ETF’ų naudai susibalansuos pats.